Interviu

Sveiki, mielieji!
Šiandien pakalbinome dar vieną šaunią skrebukę. Skrebukę, kuri skrebina ne tik tradicinius skrebukus, bet dažnai matome jos atvirukus, užrašines bei išvystame juose daug nestandartinių sprendimų. Kaip tik belaukiant vasariškos šilumos, pasigrožėsime jos darbeliais, kuriuose dažnai pražysta gausybė gėlynų. Taigi, susipažinkite su.....

Sypseniki

"Sveiki mieli žmogučiai prijaučiantys, mylintys, gyvenantys skrebu.

Esu vardu Vita, scrapping.lt forume Sypseniki, o šiaip internetinėj erdvėj mane galite sutikti VitDeko slapyvardžiu.

Nors atvirukus gaminu jau nuo paauglystės, bet skrebinimo (tiksliau termino scrapbooking) pavadinimą perskaičiau tik kelis mėnesius pradėjusiame gyvuoti scrapping.lt forume. Kelis mėnesius negalėjau atsitraukti ir vis skaičiau temą po temos, mėgavausi žiūrinėdama merginų darbelius. Ir vieną dieną pasakiau sau, kad viskas, reikia lysti iš “po lapų” aš irgi taip moku ir noriu daryti. Tad taip jau ketvirti metai esu prisijungusi prie skrebukių būrio.

Skrebas man yra ne tik hobis, bet jau visiškas gyvenimo būdas. Ir mane žavintis tuo, kad skrebe gali apjungti labai daug įvairių rankdarbių sričių. Visada turi laisvę ieškojimams ir naujiems atradimams. Visada gyvenime vadovaujuosi, kad gyvenu šia diena ir dabar. Tad nei į praeitį nebesižvalgau ir į ateitį daug neplanuoju. Imu ir darau “čia ir dabar”. Tad skrebe jei kilo idėja, sėdžiu ir padarau. O kai pasiekiu galutinį rezultatą mėgstu dar ilgai žiūrinėti ir džiaugtis. Tiesiog visada stengiuosi mėgautis paprastais, man mielais dalykais.

Labai mėgstu skrebukių gyvus susitikimus, kai susirenka skirtingų profesijų, skirtingų amžiaus grupių, bet su tuo pačiu pomėgiu bendramintės, tada pasisemiu pačios geriausios energijos ir nuotaikos kelioms dienoms į priekį. Tad besikraustant iš Vilniaus, buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebedalyvausiu smagiuose susibėgimuose. Man tai buvo didelė netektis :/

Bet džiaugiuosi labai, kad po truputi ir čia- pajūryje buriasi bendraminčių būrelis, kuris viliuosi per laiką tikrai padidės iki vilniečių ir kauniečių dydžio :D

Mano artimieji į mano pomėgį reaguoja labai tolerantiškai, o vyras iš vis yra pirmasis mano asistentas, kuris drąsiai rėš kritiką ar pagirimą. Ir šiaip jau seniai nebebijau, kai pas mus atėjus svečiams, jie pamatys suverstą mano darbo stalą (o šiuo metu visą darbo kambarį :D). Visada atsakau, kad čia vyksta “kūryba” ir visi jau įprato, nebekreipia į tai dėmesio. Žinoma šioje srity (dėl netvarkos) vyras dažniausiai pabamba, bet kai namuose dvi skrebukės pykti neapsimoka, nes kiek besakys vis tiek bus tas pats :D Turiu mažą dukrytę, kuri jau nuo mažens žino kaip reikia štampuoti, kaip sendinti su žirklėmis lapo kraštus ar kaip dirba kirtimo mašinėlė, skylamušiai ir daug kitokių smulkmenų. Jai mano įrankiai, kirtimo formelės ar popieriukų likučiai geriausias ir įdomiausias žaislas :D Tad jau su nekantrumu laukiu kada sukurps man pirmąjį atviruką, kurį,aišku, įamžinsiu skrebuku :D

Ir dabar visada jos išdaigas ar tepliones pirma įamžinu foto aparatu, o tik paskui einu prausti ir tvarkyti, nes visada pagalvoju, koks geras gausis skrebukas su ta nuotrauka :D Manau tai visų skrebukių mamų liga :D Skrebukus gausiau pradėjau daryti tik kai mažoji atsirado mano gyvenime. Nes man visad įdomiausia skrebinti ir žiūrėti albumus, kuriuose vyrauja vaikai.

Tad kai turiu mažą pagalbininkę, skrebinam visada tik dieną arba vakare, bet naktis man šventa miegui. Naktis man darbo atžvilgiu yra pats neproduktyviausias laikas, nes tada priveliu daugiausia klaidų ar pridarau nesąmonių.

Kiekvieną mielą dieną aš vis krapštinėjuosi tarp popieriukų, be veiksmo tiesiog negaliu.

Koks mano skrebinimo stilius, manau atsakytų kiti, stebintys mane iš šalies, nes aš pati manau, kad neturiu tikslaus, vieno savito stiliaus. Labai mėgstu skrebukuose panaudoti nestandartines priemones, kaip pvz. sulūžę nuo saulės akiniai, medicininis bintas.

Nors patinka ir stebiu labai daug kūrybingų žmonių, daug įdomių ir įvairių stilių, kurie kartais man pačiai asmeniškai atrodo labai artimi, o kai kurie niekados “neprilips” darbuose, bet laikui bėgant viskas pasikeičia. Pati mėgstu romantiškai gėlėtus ir nestandartinius atvirukus, paprastus, iš paprastų priemonių pagamintus skrebukus. Vieną dieną analizavau savo skrebukus ir pastebėjau, kad jie atlikti visiškai paprastomis priemonėmis.

Tad norint kurti ir turint fantaziją, manau daug specialių priemonių net nereikia. Tiesiog, jei kartais pritrūkstu įkvėpimo, “pavaikštau” po platųjį internetą ar apsižvalgau aplink po supančią aplinką ir net nepastebiu, kai vienas pamatytas aplinkos akcentas persikelia ant popieriaus. Tad jei patinka koks skrebukas visada imu popieriaus lapą ir persipiešiu jo mini eskizą. O kai kyla didelis noras imu ir suskrebinu viską savaip. Ir darydama savo skrebukus ar atvirukus visada piešiu kelis sugalvotus eskizus, nes jei “minčių eskizo” neperkeliu ant popieriaus, visiškai negaliu susikaupti darbui. Man taip lengviau įsivaizduoti kaip atrodytų darbelis, nors darbo metu ne kartą nuklystu nuo pradinės minties.

Na, o jei mane apgyvendintų negyvenamoje saloje ir duotų lagaminą, kad nenumirčiau nuo kūrybinio bado, jame turėtų būti liniuotė, žirklės, pieštukas, Distress Ink rašaliukai, klijai, yla ir daug daug daug skrebinimo popieriaus :D Dėl jo esu maniakė. Man labiausiai skrebe ir patinka popierius, jo spalvos, raštai. O rašaliukai man reikalingi dėl to, kad be tonuotų lapo kraštelių man atvirukai atrodo “nuogi”. Ir jei dar man duotų lankstymo lentą, pjaustyklę ir karštus klijus, negyvenamoj saloj išgyvenčiau, nes tikrai būčiau soti kūryba :D

Na mielieji labai tikiuosi, kad pasiskaitinėti apie mane jums labai neprailgo ir gal būt viena kita mano mintis, jus tik padrąsins ir paskatins prisiliesti prie šio nuostabaus popierinio skrebinimo pasaulio 

Tad malonių skrebukų "

Pabaigai, dar keletas Sypseniki darbų. Daugiau jų galite pamatyti jos tinklaraštyje:
 http://mano-laimes-trupinelis.blogspot.com/